Krymo sala

„Krymo Sala“ – prieš 35 metus parašytas romanas, kurį šių dienų įvykiai pavertė realybe.

1920 m. bolševikams nepavyko užgrobti Krymo ir maža dalis senosios Rusijos išliko nepriklausoma bei laisva, o bėgant metams suklestėjo. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams Kryme užaugę buvusių baltagvardiečių palikuonys nusprendė, kad jų, Krymo ir visos Rusijos, besivadinančios Sovietų Sąjunga, likimas yra bendras, ir siekė susijungti su ja. Vis dėlto Maskva apie šį siekį turėjo savo nuomonę.
Tokią istoriją, kupiną netikėtų įvykių, satyros ir groteskiškų situacijų, remdamasis fantastine prielaida, kad Krymas – ne pusiasalis, o sala, 1979 m. sukūrė vienas garsiausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios rusų rašytojų Vasilijus Aksionovas. Skaitytojus žavi nepaprastai tiksliai atskleisti svarbūs Rusijos istorijos epizodai ir Krymo realijos su visomis laukinio kapitalizmo gerovės apraiškomis. Užsienyje pirmą kartą išleistas romanas pelnė V. Aksionovui pasaulinę šlovę.

Už „Krymo Salos“ skaitymą Sovietų Sąjungoje buvo baudžiama penkeriais metais kalėjimo ir dvejais metais tremties.

Apie autorių:
    V. Aksionovas gimė 1932 m. rugpjūčio 20 d., mirė 2009 m. birželio 6 d. Maskvoje. Jo tėvai buvo represuoti, ir iki šešiolikos metų V. Aksionovas augo vaikų namuose. Gyveno Magadane, kur buvo apgyvendinta jo motina, Jevgenija Ginzburg, parašiusi knygą „Staigus maršrutas“ ("Крутой маршрут"). 1956 m. V. Aksionovas baigė Leningrado medicinos institutą, dirbo gydytoju.

Kaip prozininkas Aksionovas plačiau ėmė reikštis septintajame XX a. dešimtmetyje. Pagal jo apysaką „Kolegos“ 1963 m. sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu. Be to, V. Aksionovas parašė romanus „Žvaigždžių bilietas“, „Metas, mano drauge, metas“, apysaką „Apelsinai iš Maroko“, rinkinius „Katapulta“, „Pusiaukelėje Mėnulio link“, pjesę „Visada parduodama“.

Aštuntame dešimtmetyje, pasibaigus „atšilimui“, Sovietų sąjungoje V. Aksionovo kūriniai nebeskelbiami. Romanai „Nudegimas“ (1975) ir „Krymo sala“ (1979) nuo pirmos eilutės rašyti į stalčių. Tuo pat metu jo kūriniai vis labiau kritikuojami: taikomi tokie epitetai, kaip „ne tarybinis“ ir „ne liaudies“. 1977–1978 metais Aksionovo kūriniai ėmė rastis užsienyje (pirmiausia JAV).

1979 metais V. Aksionovas kartu su Andrejum Bitovu, Viktoru Jerofejevu, Faziliu Iskanderu, Jevgenijum Popovu ėmė rengti necenzūruojamą „Metropolio“ almanachą.

JAV Vasilijui Aksionovui suteiktas Doctor of Humane Letters vardas. Jis buvo PEN klubo ir Amerikos autorių lygos narys. 2005-aisiais V. Aksionovas apdovanotas Meno ir literatūros ordinu, vienu aukščiausių Prancūzijos apdovanojimų.